Ji stovėjo darganoje ir jai šąlo jos daili nosytė. “Juk tai kvaila” pagalvojo ji ir šoktelėjo nuo beatsidarančių įėjimo durų. Ne ne ne ne, tik ne jis, tik ne jis – akys greit ieškojo šešėlio, kuriame ji išnyktų ir taptų nematoma, bet nesuprato, kad niekas ir taip nesistengia jos pamatyti, niekas nesitiki jos čia, niekas nelaukia, niekas nežino kuo tai baigsis. Vakarėlio svečiai po truputį skirstėsi ir prieš atsisveikindami dar surūkydavo po cigaretę, kol atvažiuos taksi. Pasišūkaliodavo dar prieš įsėsdami į mašiną, kad kaip buvo gerai ir linksma ir kaip skaudės galvą rytą – kas yra gero vakarėlio rodiklis.
Gyvenimas nuplaukė šį vakarą į užkulisius, skrandį užliejo deginanti kartuma ir kraujas tapo toks atpalaiduojantis, kad beveik norėjosi juo visur taškytis. Sklido juokas ir kūnas judėjo pagal jo leidžiamus ritmus. Daina keitė dainą ir ritmas mušė į paširdžius jai, tai mažai sušalusiai būtybei, kuri čia yra ne vietoje, ne laiku, ne laukta, ne. Tiesiog ne. Jis negalvojo apie ją. Ne. Paskutinė daina išlydėjo likusius vakarėlio dalyvius ir jos kojas pakirto baimė. “Tu esi per maža, tu pati save sunaikinsi” pagalvojo ji nusiminusi, nes negalėjo išeiti ir nedryso užeiti. Stovėjo šalia jo mašinos ir galvojo, kad bent mato dalį jo nuosavybės. “Kvailelė”. Kol ji žiūrėjo į telefono šviesą, į tuščia langą, kuriame niekaip negalėjo parašyti paprasto “labas”, jam. “Labas” – na kodėl tai taip baisu, kodėl atrodo nepadoru… Ji pajuto lengvą oro sūkuri šalia ir keistai malonią vyriškų kvepalų uodegą iš paskos. Jis praėjo pro šalį! Pakėlusi galvą ir supratusi kas įvyko, jai sustingo širdis, ir vos nesustojo, kai jis lyg būtų kitoje dimensijoje, tiesiog įsėdo į savo mašiną ir užvedė variklį.. . “Manęs nėra” – pagalvojo ji. “Aš neegzistuoju” – ir lyg norėdama tai patvirtinti sulaikė kvapą, nes juk to ko nėra ir nekvėpuoja. Jis atsidarė mašinos langą ir atsisuko tiesiai į tą sustingusią nekvėpuojančią būtybę, kurios didelės akys atrodė kaip dvi pilnatys. Akimirka sustojo. Oras sutirštėjo, gatvės šviesos įšalo, laiptinės durys užsitrenkė, šviesoforas uždegė raudoną spalvą, iš jos burnos išėjo karšto oro garas. “Tu stebini” – tarė jis ir nusišypsojo, o nuo tos šypsenos jai atitirpo kojos, bet širdis dar neplakė. “Sėskis” – tarė jis, – “sušalsi kitaip”. Dar po minutės lyg netikėtai susipratęs pridėjo – “Nebijok, jokiu lialialia”. Širdis vėl pradėjo plakti ir privertė nusišypspti, nes daugiau nelabai ką dar galėjo ji iš savęs šiuo metu išspausti. Ji įsėdo į jo automobilį.
Pagaliau! Kaip baisu! Kas toliau! Ką aš darau! – nerimo mintys jos galvoje, nors kūnas buvo keistai atsipalaidavęs ir tiesiog mėgavosi šiluma, kuri po truputį vis intensyviau sklindo iš grotelių mašinos panėlėje. Pradžioje, važiuojanti mašina lengvai siūbavo, vėliau ėmė intensyviau linguoti, vietomis šoktelti, dardėti… Kelias pasidarė duobėtas ir tamsus kai tolyje prigeso miesto gatvių žibintai. Kelias vedė į tuščią apleistą aikštelę apsuptą nedidelio miškelio, o gal tiesiog nuo nepriežiūros ten savo vietą vėl atsikovojo gamta. Jos kūnas atitirpo, atšiauraus vėjo nuglostyti žandai įraudo ir nors jai atrodė jog ji apie nieką negalvoja, jautė kaip ten, jos kelnaitėse kažkas gimsta. Kūnas rodės galvojo savarankiškai. “Ne ne ne, tu negali” pagalvojo lyg staiga suvokusi kas darosi. Mašina sustojo, bet variklis dar skleidė virpesius, kurie buvo dabar saldžiai malonūs. Jis paėmė ją už rankos – “Nebijok” – ir ją visą nukrėtė elektra – “Aš paėmiau tave už rankos, kad tu manęs nebijotum”. O ji nurijo tarsi kokį gumulą burnoje, dulkių kamuolį, sausą ir trukdantį ką nors protingo ištarti. “Tu labai mielas” – pagaliau išsirideno kiek stringantis sakinys. “Ramiai” – tarė jis ir kita ranka paėmė ją už kaklo, prisitraukė kiek arčiau savęs, tiek, kad galėtų aiškiai matyti prietemoje jos akis. Ranka kaklą spustelėjo stipriai ir lėtai nuslydo link krūtinės, kurią dengė atsegamas šiltas džemperis, bet ryškiai per plonas tokioms besibaigainčio rudenio naktims. Jis aiškiai pajuto kad už jo, tik jos nuoga krūtinė dar vis dvelkianti šalčiu. Jis vis dar žiūrėjo jai į akis ir matė, kad ji po truputį pasiduoda. Suradęs užtrauktuką, staigiu judesiu atsegė ir įkišo savo, dar nespėjusią sušilti ranką – sugriebė. Ji aiktelėjo, jos burna atsivėrė, jos akys dar vis paklusniai žvelgė į jį. Jose buvo baimė, jos maldavo… Jos speneliai buvo standūs….
—–
Jo ranka nuslydo dar žemiau. Sijonas iki kelių, kojinės virš kelių… Jos įkaitusi oda šiurpo nuo jo šaltų rankų, bet kojos nesipriešino: jos leidosi glostomos, leidosi apnuoginamos, jos skyrėsi ir davė jo rankai kelią link karščiausios vietos. Jos akys pabėgo nuo jo akių, tarsi staiga būtų prisiminusios, kad gyvenimas juk ne toks, kad taip nebūna, kad taip negalima, kad visa tai baigsis labai labai labai labai labai… blogai. Jis laiku tai pajuto – “Ne. Būk su manim” – tarė. Ji susigėdusi šyptelėjo. Akimirką rodės viskas sustos. Baigta. Finito. Jis paleido jos ranką. “Šūdas” – pagalvojo ji. Ir kai vėl pakėlė akis ir jau žiojosi kažką pasakyti tokio kvailo, kaip “atsiprašau”, “aš negaliu”… Jo pirštai palietė jos lūpas, sustabdė žodį, ištrynė visas mintis ir palietė liežuvį. Jo pirštai sudrėko nuo jos liežuvio ir jis sudrėkino jos lūpas, o tada ranka nuslydo jos švelnia veido oda link lengvai banguojančių, palaidų, kiek žemiau peties krintančių, plaukų. Juos stipriai suėmė ir lūpomis įsiskvėrbė į josios drėgnas lūpas… oras įkaito akimirksniu ir visi žemiški bandymai būti “normaliu” išgaravo. Ji tirpo nuo jo bučinio, ragavo jo liežuvį, lūpas, lyg būtų daug laiko kentusi troškulį. O tada pajuto kaip jo ranka suspaudžia jos šlaunį, ji duoda kelią ir jo ranka pajunta kaip ji jo nori. Drėgnos kelnaitės – “Tu mano” – taria jis. Patraukia jas kiek į šoną ir dviem pirštais skverbiasi gilyn. Karšta ir drėgna. Dabar jis ją valdo. Jis ištraukia pirštus ir nutraukęs saldų bučinį prikiša jai juos prie lūpų – arti, labai arti, kad ji gali užuosti save. “Ar labai nori?” – taria jis jai žiūrėdamas į akis tokiu žvilgsniu, kaip tik gali žvelgti žmogus, kuris jau laimėjo. “Taip, Dynai…” – ištaria ji tai tokiu nutęstu balsu, tarsi mažai mergaitei būtų sutrukdę mėgautis pačiais skaniausiais pasaulyje vaniliniais ledais, vien tam, kad paerzinti ar paklausti ko visai nereikšmingo… Dynas lieka patenkintas atsakymu, nutaiso pasitenkinimo šypseną ir duoda savo mažajai mergaitei nulaižyti pirštus. Mergaitė toliau mėgaujasi savo skaniaisiais ledais, o kai baigia – apsilaižo lūpas ir dėkodama šypteli. Jis paleidžia ją.
Užgesinęs variklį, atstumia savo sėdynę kiek tik galima atgal, šiek tiek nuleidžia atlošą – įsipatogina ir sudeda rankas sau virš galvos. Ji stebi jį įdėmiai. Tuomet jis pažvelgia į ją ir ji supratingai nusišypso. Ji pakelia jo megztinį ir marškinius aukščiau, atsega džinsų sagtį, užtrauktuką, jis supratingai kilsteli savo užpakalį ir ji be didesnio vargo nusmaukia jo kelnes žemyn. Jis didelis. Ji paglosto jį, suima ranka, suspaudžia, atleidžia ir vėl švelniai paglosto. Ji nusirengia savo džemperį ir jos nuoga krūtinė prisiglaudžia prie Dyno, ji jį karštai pabučiuoja, nusišypso jam. Jis vėl kilsteli savo apatinę dalį ir ji abiejomis rankomis nusmaukia jam trumpikes žemyn. Jis didelis. Jis kietas. Jis nori. Ji nori. Ji paima jį ranka, pasilenkia link jo, ranka nuslysta žemyn, galvutė pilnai atsidengia ir ji apžioja ją. “Koks jis skanus” taria sau ir seilės dar labiau kaupiasi burnoje sudrėkindamos jo penį. Ji apžioja vis giliau, drėkina, čiulpia, laižo ir girdi kaip sklinda tylūs patenkinto Dyno dėjavimai. Ji pajaučia kaip jo ranka pakelia jos sijoną, apnuoginą užpakalį, suima už kelnaičių ir jos įsitempia, sulenda giliau ir tampa stringais, jis timpteli į viršų ir jos sudrėkusi “katytė” apsispaudžia. Ji suaimanuoja kol jo penis giliai jos burnoje. Jis timpteli dar stipriau ir ji atsitraukia nuo jo penio, nuo jos lupų nutysta seilės ir ji suaimanuoja švelniai murkiančiu balsu – “Taip Dynai” – ir pajudina savo užpakaliuką į šonus, tarsi vyzgindama uodegą ir norėdama taip parodyti kad jai tikrai tai patinka. Dynas kita ranka suima ją už plaukų, meta į ją šeimininko žvilgsnį ir parodo, kad ji tęstų toliau savo darbą burna ir rankomis. Ji vel ragauja jo penį ir jis už tai jai paglosto galvą, parodydamas, kad ji gera mergaitė. Dynas nusmaukia jos kelnaites. “Tu gera mergaitė” – ir pliaukšteli ranka jai per užpakaliuko šoną ir iš karto švelniai paglosto tą vietą. Ji murkiančiai suaimanuoja ir pavyzgina vėl… Tuomet jis pliaukšteli dar stipriau ir vėl paglosto – “Tau juk tai labai patinka”. Ir ji atsakydama suintensyvina čiulpimo tempą, jog parodytų kaip jai tai patinka. Jis pliaukšteli dar stipriau ir ranka paglosto šį kartą jos tekančią “katytę”. Pamasažuoja jos klitorį ir ji ima rangytis iš malonumo, dar giliau stumti sau į gerklę jo penį ir aimanuoti. “Šaunuole mergaite” – taria jis tyliai ir ji atsitraukusi nuo jo penio pažvelgia į jį su viliokės šypsena ir grįžta prie tenkinimo giliai apžiodama jo penį ir užlaikydama jį ten, kol suveikia refleksas, tada išraukia iš burnos, atsikvėpia ir vėl… giliai… saldžiai.. slidžiai… apžioja jo sėklides, nulaižo, pakutena liežuviu ir vėl apžioja… o tada grįžta prie penio. Dynas įkiša savo du pirštus jai į tekančią vaginą… ištraukia ir stipriai pliaukšteli, kad net lieka raudona rankos žymė ant šono ir vėl pirštai gryžta atgal, maudosi joje, o ji murkia iš malonumo.
“Dynai… aš tuoj baigsiu…” – lyg susigėdusios mažos mergaitės akimis ir kiek suraukta kakta tarė ji žvelgdama į Dyną, o jos lupos papūstos, aplink burną drėgna, lyg būtų valgiusi ledus taip godžiai jog išsitepusi aplink. Dynui tai labai patiko. Patiko jos tas nekaltas veidelis, raustelėję žandai ir tas nuoširdus visko priėmimas. Jis nelabai suprasdavo ar tai ji tik vaidina ar ji tikrai tokia nuošidžiai ir nekaltai naivi svajoklė, o gal romantikė… Bet ji sugebėdavo jį užburti, nunešti į tą savo keistą mielą rožinį pasaulį, kuriuo jis jau nebetikėjo, nes tiesiog suaugo, nes gyvenimas sulaužė, nes jausti yra pavojinga. “Padaryk tai dėl manęs, mažute” – pabučiavo ją, – “Parodyk kaip tu nori būti išdulkinta jo”. Ji taip nekaltai, taip godžiai, taip prašančiai žiūrėjo į jį, o jos ranka glostė jo kietą ir visą sudrėkintą penį. Dynas intensyvino savo judesius, gilyn, greityn, klitoris, vėl gilyn, greityn, greityn… Ji iššižiojo ir jis įkišo jai savo kitos rankos pirštus… vieną… du… giliau… ji aimanavo… tris… ji laižė… čiulpė juos ir aimanavo neatitraukdama žvilgsnio nuo jo. Ji sukando jo pirštus, jos nugara išsirietė aukštyn, šlaunys susiglaudė užspaudė jo ranką, kurios pirštai buvo jos vaginoje ir stipriai suvirpėjo. Jos akis tarsi pervėrė skaumas. Malonumo blyksnis. Nugara nusileido žemyn, šlaunys kiek atsileido, bet vis dar virptelėdavo kartais… Sukandimas atsileido ir ji aplaižė jo pirštus, pabučiavo juos, tarsi norėtų atsiprašyti už tai, kad juos kiek nestipriai prikando. Dynas šelmiškai nusišypsojo, ji atsakė jam tuo pačiu. Jis ištraukė savo pirštus jai iš vaginos ir juos nulaižė pats, kaip tai daroma nuvalgius paskutinį, geriausio virtuvės šefo ruoštą, šonkauliuką. “O dabar aš tave išdulkinsiu, mergaite. Juk to ir atėjai?” – tarė jis su pasitenkinimu. Ji linktelėjo, ji pabučiavo jo penį. “Išlipk” – tarė jis, o jos akyse žybtelėjo baimė, bet negalėjo pasipriešinti, turėjo rasti jėgų pasitikėti juo. “O gal jis dabar mane paliks čia nuogą stovėti, o gal pasišaipys, numes rūbus sutryps ir lieps apsirengti… pažemins ją, parodys kad ji tik daiktas, lėlė, kalė, kekšė, prostitutė, ne žmogus, ne pagarba, ne meilė, ne… Niekas. Tu esi niekas ” – kad ir kaip bandė nepasiduoti blogoms mintis, bet jos galvoje atsivėrė pragaras ir visi velniai ėmė badyti savo šakėmis smegenų nervus. “Kokio velnio tu pasidavei savo kvailumui!!!! Kale tu!” – šaukė ji, bet iš burnos nesklido nė vienas žodis, tik akys žvelgiančios į nieką ir po truputį nuo lūpų dingstanti šypsena ėmė išduoti, kad ji praranda ryšį su tuo kas dabar vyksta. Jai buvo šalta, ji bandė apglėbti save tokiomis pašiomis šąlančiomis nuogomis rankomis, nes tai buvo vienintelis jos apsiaustas. Ji priėjo prie vairuotojo pusės lango ir pagaliau pakėlė žvilgsnį tiesiai į jį, dar lyg bandė išspausti šypseną… O jis žvelgė į ją tokiomis patenkintomis akimis, o veide – tokia šypsena, lyg šedevras, nutapytas pačio Salvadoro Dali. Kiek surrealistinė tokioje padėtyje, o ypač jos padėtyje.
Dyną taip užbūrė nuogas ir pašiurpęs nuo šalčio jos kūnas, kad nė nepastebėjo jos baimės ir kilusių dvejonių. Jis išvyko į kitą dimensiją, jo penis šokinėjo iš laimės. Dynas atidarė dureles, nerangiai, kiek apdujęs išsikrapštė iš mašinos, nes kūnas buvo truputį sustingęs nuo vienos pozos. Tačiau gal šaltis, gal aistra jį greit atkutino. Jis paėmė ją už rankos, išvyniojo jos rankas ir jos krūtys atsidengė visu gražumu. Nedidelės, mielos, delninės, pačios tos. Jis paglostė jos krūtinę, ji buvo dar karšta, bet nuo šalčio iššokę speneliai gundė juos paliesti. Dynas pabučiavo vieną, po to kitą, pakėlė savo galvą, pažvelgė staiga surimtėjusiu veidu, ranka suėmė jos kaklą ir ji vėl pasinėrė į šios nakties transą. “Tu nejausi daugiau šalčio” – tarė jis, o jai tai buvo medus ant liežuvio ir šaltis virto savo stebuklinga lazdele kutenančia fėja… Prasidėjo. Jis apsuko ją, ji įsikibo į mašiną virš durelių, išsirietė ir juto kaip iš mašinos sklindanti šiluma išeina paglostydama jos krūtinę. Ji ėmė drebėti. Dynas nieko nelaukęs, suėmė ją už užpakaliuko, nusitaikė ir įkišo savo penį į jos vaginą. Ji iš malonumo atlenkė galvą aukštyn ir nedrąsiai suaimanavo, lyg šitam pamirštam miesto kampelyje ją kas galėtų išgirsti. Iš automobilio salono sklindanti šviesa apšvietė jos nuogumą, galėjo kas nors matyti ir mėgautis, bet šios mintys greit nuskendo lyg rūke… protas aptemo, ji jautėsi užpildyta, ji nejautė nieko, ji jautė viską, ji nustojo galvoti… Pagaliau.
Jis mėgavosi kiekvienu įslydimu į ją, jis žiūrėjo kaip įslysta į ją, kaip vagina užsipildo, kaip jam atsiveria, kaip jis seniai norėjo to. Jis pakelia savo akis, jis nori kad ji žiūrėtų kaip jsi ją dulkina, kaip jis nugali ją, užvaldo. Vienu stipresniu smūgiu jis stumteli ją arčiau mašinos, priverčia ją dar labiau išsiriesti, suima jos plaukus į uodegą ir stipriai juos suspaudžia į kumštį. “Žiūrėk į mane” – įsakmiai taria jis jai ir ji pasuka veidą tiek, kad galėtų turėti akių kontaktą. Ji vėl maža mergaitė, kuriai tėvelis neleidžia eiti į lauką ir taškytis balose smagiai, todėl veide atsispindi skausmas, prašymas, maldavimas… “Prašau…” – ir prikanda savo apatinę lūpą taip žavingai, kad Dynas negali atsispirti. Giliau, stipriau, greičiau, labiau… oda šiurpsta, bet tu nieko nebejauti, nieko aplink nebėra, tik sexas, laukinis sexas… “Dar dar dar… taip taip taip… o taip…” mintyse ji nenustoja kartoti, kol nepajaučia kad jos mintys pradeda skambėti garsiai – “Taip, Dynai, prašau, taip, prašau… O… Mmmmm…” Ir jis ją dar stipriau suima už plaukų, o kita ranka apsivijusi jos sėdmenis, padeda dar stipriau į ją įeidinėti. Stipriau, giliau, greičiau, be galo, dulkina, vilkas, auka, mėsa, drėgna, slysta, apgaubia… Jis stipriai timpteli ją už plaukų, ji atsiraukia nuo mašinos, jo ranka alkūne užsmaugia ją ir ji išsižiojusi pradeda gaudyt orą, jis ištraukia savo penį ir dirbdamas ranka bei trindamas į jos sėdmenis… nuleidžia. Jo burna išleidžia ilgai kauptą garą, o ji dar vis gaudo orą… Staiga ją paleidžia ir ji įsikibusi už mašinos bando atgauti iš jos pavogtą orą… Jos kūnas nori sukniubti, bet ji laikosi iš paskutiniųjų… Ji jaučia, kaip jos šlaunimi nuteka jo sperma.
who can kill 
Labai patiko! Toks gyvas, naturalus, lengvai skaitosi. 🙂 Lauksim daugiau. 🙂
LikeLike